Filipas Novotny Šiais laikais klasikiniai nuotykių žaidimai „nurodykite ir spustelėkite“ nebėra labai populiarūs. Tačiau vokiečių „Deadelic Entertainment“ akivaizdžiai neseka žaidimų tendencijų ir leidžia vieną „senosios mokyklos“ nuotykių žaidimą po kito. Naujausia jų pastanga „Deponia“ tam tikra prasme primena visą klasiką, kurią pristato „Monkey Island“ serija.
Šio animacinio nuotykio siužetas vyksta ypatingoje visatoje, kuri yra padalinta į du diametraliai skirtingus pasaulius. Viena vertus, mes turime Eliziejų – modernią civilizuotą planetą, kurioje gyvena daug jaunų, gražių ir protingų žmonių. Kita vertus, arba toli žemiau Eliziejaus yra Deponija. Tai šlykštus ir dvokiantis šiukšlynas, kuriame gyvena įvairūs keisti veikėjai, ne visai du kartus pametę galvą. Jie gyvena savo paprastą gyvenimą ir tik atsidusę žiūri į rojų, kurį tikriausiai patiria tie, kurie gyvena Eliziejuje. Čia gal kažkam būtų pasiūlytas palyginimas su Čekijos realybe, bet mes tokio požiūrio į pasaulį nepritariame, todėl nepolitikuosime ir mieliau pereiname prie istorijos nušvietimo.
Jo pasakotojas bus jaunuolis Rufusas, gyvenantis purvinoje ir smirdančioje Deponijoje. Nors dėl šnekumo ir nerangumo jis yra viso kaimo pašaipų, o ypač neapykantos buvusiai merginai Toni taikinys, į kitus jis žiūri teigiamai ir vienintelis jo tikslas – kuo greičiau pabėgti į Eliziejų. Ir todėl jis visais įmanomais būdais bando sukurti priemonę, kuri padėtų jį išbristi iš to apleisto sąvartyno. Tačiau kadangi jis yra neįsivaizduojamas nešika ir budižkniče, jam pavyko sugadinti dar vieną savo bandymą pabėgti. Vietoj Eliziejaus jis nusileidžia į specialų dirižablią, kur tampa labai svarbaus Deponijai dialogo liudininku.
„Elysium“ atstovai atsiuntė būtent šį laivą, siekdami ištirti, ar po jais nekviesioje dykvietėje yra gyvybės. Jei ne, Deponia bus sunaikinta. Ir dabar pasirodo pagrindinis antagonistas, kitaip nei Rufusas Kletas, kuris planuoja meluoti savo valdovams apie gyvybės egzistavimą Deponijoje ir taip pasmerkti ją išnykti. Dar blogiau, gremėzdiškasis Rufusas, iškritęs iš laivo, sugebėjo su savimi nusitempti gražuolį Goalą, kurį iškart įsimyli. Taigi mūsų pagrindinis veikėjas per minutę gauna daugybę kitų užduočių, kurioms jis turi įdėti visas savo jėgas. Jis turi išvesti Goal iš komos, į kurią ji pateko po bjauraus kritimo, susidoroti su piktuoju Kletu ir Eliziejaus policijos gorilų būriais ir galiausiai nuspręsti, ar leisti jos nekenčiamai Deponijai gulėti pelenais.
Tad scenaristai mums paruošė tikrai beprotišką, bet kokybišką istoriją, kurios dėka Deponia tiesiog griebia ir nepaleidžia. Žaidimas mums visada aiškiai iškelia tam tikrą užduotį, kurios dėka nuolat varo į priekį. Taip, tai vis dar yra daiktų derinimas nuotykių žaidime „nurodykite ir spustelėkite“, tačiau dažniausiai tai nėra betikslis, pašėlęs spragtelėjimas. Nors kartais derinsime iš pažiūros nesuderinamus objektus (iš jų apie dvidešimt sunaudosime espreso kavą, kad pažadintume nepajėgų Goalą), bet galiausiai viskas dera ir turi prasmę. Be to, Rufusas ar kiti veikėjai kartkartėmis duos mums užuominą su dialogu, kad galėtume stumti toliau. Ir jei prakeiktas „rūgštus“ kada nors pasitaiko, tai dažniausiai būna dėl nepakankamo žaidimo vietų tyrinėjimo.
Daiktai, su kuriais galima bendrauti, dėl gražaus animacinio filmo apdorojimo puikiai dera į aplinką, todėl lengva nepastebėti kokios nors svarbios smulkmenos. Laimei, turime specialų įrankį: paspaudus tarpo klavišą, išryškinami visi svarbūs objektai ir perėjimai tarp vietovių, todėl nieko praleisti neįmanoma. Deja, šios galimybės kūrėjai niekur neužsiminė.
Be jau minėtos istorijos, scenaristai dirbo ir su veikėjų dialogais (ir monologais). Deponijos įsivaizduojamos aplinkos absurdiškumą puikiai pabrėžia komiški jos gyventojų charakteriai. Atsitiktinai tokiame įprastame kelyje link rotušės sutinkame Rufuso šleikštulį ir ardomąjį „draugą“ Venzelį, rožinės spalvos mutuojantį transvestitą, o galiausiai – senatvišką merą, miegantį po stalu savo kabinete. Visi jie turi tam tikrą antipatiją Rufsui, o jo bandymai pabėgti yra linksmybių ir pajuokos šaltinis. Taigi tokiam pašaliniam žmogui užduotis išgelbėti visą sąvartyną bus nepaprastai sunki ir jam prireiks daugybės netradicinių (taigi ir mums įdomių) įtikinėjimo būdų, kad kiti jam padėtų.
Jei norite grįžti į Beždžionių salos laikus ir kurį laiką pamatyti pasaulį senų gerų animacinių nuotykių žaidimų akimis, Deponia verta apsilankyti. Tai suteikia daug smagių ir juokingų idėjų, be to, maloniai apdorota ir su aukštos kokybės garsu. Vienintelis minusas kai kuriems gali būti gana keista iš pradžių daug žadančios istorijos pabaiga, net jei nurodant galimą tęsinį (PABAIGA...?) autoriai pasiteisina. Taigi iki sąvartyno ir turėsime antrą dalį!
[button color=red link=http://store.steampowered.com/app/214340/ target=”“]Deponia – 19,99 EUR[/button]
