Filipas Novotny Pradinės mokyklos klasė, kurioje spausdinti vadovėliai nebėra vietos, bet kiekvienas mokinys turi planšetinį kompiuterį ar kompiuterį su visa interaktyvia medžiaga, kuria galėtų susidomėti. Tai vizija, apie kurią daug kalbama, mokyklos ir mokiniai ją sveikintų, užsienyje ji pamažu virsta realybe, tačiau Čekijos švietimo sistemoje ji dar neįgyvendinta. Kodėl?
Tokį klausimą uždavė leidyklos „Fraus“ projektas „Flexibook 1:1“. Bendrovė, viena pirmųjų, nusprendusi (su įvairaus laipsnio sėkme ir kokybe) leisti vadovėlius interaktyvia forma, su komerciniais ir valstybės partneriais vienerius metus išbandė planšetinių kompiuterių diegimą 16 mokyklų.
Iš viso projekte dalyvavo 528 pradinių klasių ir daugiamečių gimnazijų antrųjų klasių mokiniai ir 65 mokytojai. Vietoj klasikinių vadovėlių mokiniai gavo iPad su vadovėliais, papildytais animacijomis, grafikais, vaizdo įrašais, garsu ir nuorodomis į papildomas svetaines. Planšetėmis buvo mokoma matematikos, čekų ir istorijos.
Be to, kaip nustatyta kartu su Nacionalinio švietimo instituto atliktais tyrimais, „iPad“ tikrai gali padėti mokant. Bandomojoje programoje jis mokinius sugebėjo sujaudinti net ir tokiu prastos reputacijos dalyku kaip čekas. Prieš naudodami planšetinį kompiuterį, mokiniai įvertino 2,4 balo. Pasibaigus projektui, jam skyrė žymiai geresnį – 1,5 balo. Tuo pačiu metu mokytojai yra ir šiuolaikinių technologijų gerbėjai, visiškai 75% dalyvių nebenori grįžti prie spausdintų vadovėlių ir rekomenduotų juos savo kolegoms.
Panašu, kad valia yra mokinių ir mokytojų pusėje, mokyklų vadovams pavyko savo iniciatyva finansuoti projektą ir tyrimas davė teigiamų rezultatų. Taigi kokia problema? Pasak leidėjo Jiří Fraus, net pačios mokyklos yra sumaištyje dėl šiuolaikinių technologijų diegimo švietime. Trūksta projektų finansavimo koncepcijos, mokytojų rengimo ir techninio pagrindo.
Pavyzdžiui, šiuo metu neaišku, ar už naujas mokymo priemones turėtų mokėti valstybė, steigėjas, mokykla ar tėvai. Pinigus gavome iš europinių fondų, likusią dalį sumokėjo mūsų steigėjas, t.y. miestas. pareiškė vienos iš dalyvaujančių mokyklų direktorius. Tuomet finansavimas turi būti kruopščiai organizuojamas individualiai, todėl mokyklos de facto yra baudžiamos už pastangas būti naujoviškomis.
Užmiesčio mokyklose net toks, atrodytų, akivaizdus dalykas, kaip interneto įvedimas į klases, dažnai gali būti problema. Nusivylus mokykloms apleistu internetu, stebėtis nėra ko. Vieša paslaptis, kad INDOŠ projektas iš tikrųjų tebuvo tik vietinės IT įmonės tunelis, kuris vietoj lauktos naudos atnešė daug problemų ir beveik nebenaudojamas. Po šio eksperimento kai kurios mokyklos pačios suorganizavo interneto įvedimą, o kitos visiškai pasipiktino šiuolaikinėmis technologijomis.
Taigi daugiausia politinis klausimas, ar per ateinančius metus pavyks sukurti visapusišką sistemą, kuri leistų mokykloms (arba laikui bėgant įpareigoti) paprastai ir prasmingai naudotis planšetėmis ir kompiuteriais mokyme. Be finansavimo patikslinimo, turi būti patikslintas elektroninių vadovėlių tvirtinimo procesas, svarbus bus ir mokytojų antplūdis. „Jau pedagoginiuose fakultetuose su tuo reikia daugiau dirbti“, sakė Švietimo ministerijos Švietimo srities direktorius Petras Bannertas. Tačiau kartu jis priduria, kad nesitikėtų įgyvendinti iki maždaug 2019 m. Ar net 2023 m.
Šiek tiek keista, kad kai kuriose užsienio mokyklose tai vyko daug greičiau ir 1 prieš 1 programos jau veikia normaliai. Ir ne tik tokiose šalyse kaip JAV ar Danija, bet ir, pavyzdžiui, Pietų Amerikos Urugvajuje. Deja, šalyje politiniai prioritetai slypi kitur, o ne švietime.
Jūs visi įsivaizduojate tai kaip Hurvínek karą. Vien vadovėlių pakeitimas planšetiniais kompiuteriais neturi bendros prasmės. Visa vadinamojo protingo mokymosi koncepcija yra daug sudėtingesnė ir brangesnė. Tai ne tik planšetinių kompiuterių pirkimas ir vadovėlių įkėlimas į juos interaktyvia forma. Visų pirma, mokytojas turi turėti planšetę/sąsiuvinį su kokia nors mokytojo programa, per kurią būtų galima valdyti mokinių planšetes, į juos transliuoti vaizdo įrašus, įkelti dokumentus ir reikalingą mokymo medžiagą. Taip pat klasikinę lentą ir kreidą būtina pakeisti elektronine „išmaniąja lenta“. Visam tam reikia turėti 100% interneto ryšį, greitą liniją, kuri vienu metu galėtų palaikyti ryšį su dešimčių/šimtų vaikų, todėl turite savo duomenų centrą (tinklą, serverius, saugyklą). Visa tai kažkiek kainuoja, o mokyklos tam neturi pinigų. Be to, tikrai neverta kiekvienai mokyklai kurti savo sprendimo/projekto. Tai turi būti šiek tiek platesnė, kad tai būtų naudinga. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas, yra dar viena didelė problema – patys mokytojai. Didelė jų dalis yra sąlyginai „vyresnio amžiaus“ ir nėra susipažinę su šiuolaikinėmis technologijomis (reikia turėti trenerius, kurie visko išmokys, ir žmones, kurie bus pasiekiami, jei kas nepasiseks).
Tai tik nedidelis pagrindas to, ko reikia, kad jis veiktų taip, kaip turėtų ir kaip iš tikrųjų numatyta. Jūsų straipsnis yra gana paviršutiniškas, nes jūs apie tai nieko neįsivaizduojate ir manote, kad tiesiog duokite vaikams planšetinį kompiuterį ir jie taps protingesni.
Dobrý den.
Niekas nesako, kad pokyčiai turi įvykti rytoj. Tik nuostabu, kad tai veikia kitur, o čia skaičiuojame dešimties metų pasiruošimą. Kasmet buvo atliekami bandymai, kurių rezultatai yra aiškūs. (Beje, jūs nesate, kad vaikai bus protingesni, bet suprantu, kad tik bandėte savo komentarui suteikti dramatiškumo.)
Kad mokyklos neturi pinigų – ką sakote apie pilotines mokyklas, kurioms, nepaisant visų administracinių sunkumų, pavyko gauti lėšų? Tas pats ir su mokytojais – trys ketvirtadaliai neturėjo problemų su šiuolaikinėmis technologijomis. Be to, jei būtų aiškiai apibrėžta sąvoka, šios problemos būtų praeinančios. Tai, beje, ir yra teksto šerdis – jei jis nepakankamai aiškus – kad reikia kažkokios vizijos, kuri negali ir neišeis iš Švietimo ministerijos.
Kaip ir rašiau, tu kalbi tik apie kažkokią pseudoprotingą mokyklą, kur mokiniams nusiperki planšetes ir tai praeina. Čia nėra jokios kitos sąveikos. Žinoma, mokyklos už tai gali gauti pinigų, bet taip nėra. Problema kiltų, jei jie norėtų tai daryti pasitarę su visais. Mokyklai sunku įpirkti savo duomenų centrą už 20 megabaitų, todėl ir sakau, kad reikia suteikti visiems kolektyviai, o ne mokykloms pačioms ir vis kitaip.
O ar išvis skaitėte straipsnį? Juk antroje jos pusėje minimas būtent greito ryšio mokyklose klausimas, kompleksinės sistemos ir bendros koncepcijos poreikiai. Taip pat minimas mokytojų rengimo poreikis ir būtinybė sukurti techninį pagrindą. Kiek žinau, niekur straipsnyje neparašyta, kad tereikia vaikams išdalinti iPad.
Nelabai tikiu planšetinių kompiuterių naudojimu mokykloje, o kompiuteriu naudojuosi jau 20 metų. Juk net ir universiteto studentai neatsispiria pagundoms, kurias siūlo nešiojami kompiuteriai ir interneto ryšys. Ir jei tai vėl griežtai riboja mokytojas, tai tik savotiškas blizgutis, kuris po kurio laiko pavargs.
IMHO, mūsų švietimo problema yra visai kitur. Jie mokosi sudėti, atimti, dauginti, dalyti, bet vaikai nesupranta prasmės. Mokoma trupmenų ir po kablelio, bet net ir šeštoje klasėje vaikai vis tiek NIEKO nežino apie skaičių sistemą, su kuria dirba. Mokiniams sakomi žodžiai, bet jie nepastebi tų žodžių prasmės. Suprantama, kad jie dar negali apdoroti tiek daug abstrakcijos ir tiek daug naujų sąvokų, bet kam užtvindyti jų smegenis papildomu balastu?
Planšetiniai kompiuteriai, interaktyvios lentos, kompiuteriai ant stalų... visa tai tik trukdžiai, kurie kurį laiką yra įdomūs, bet vėliau atitraukia dėmesį nuo svarbių dalykų. Tai paprasta formos pergalė prieš turinį. Mokykloje vadovėliais nenaudojome, nereikėjo, nes man pasisekė patekti į „matematikos klasę“, todėl vietoj vadovėlių turėjome kokybiškus mokytojus, kurie viską sutvarkė savo galvose. Taip, pavyzdžiui, pradinės mokyklos septintoje klasėje daugianarį dalindavome iš daugianario – tai yra to, ko nesugeba net kai kurie kelių universitetų absolventai.
O kaip dėl planšetinių kompiuterių? Pirmiausia reikia pakeisti „darbą“ į „misiją“. Tada reikia įteigti visuomenę, kad mokytojas turi tokį patį, ar aukštesnį socialinį statusą, nei didelės įmonės direktorius ar net pats Čekijos prezidentas. Įsivaizduoju, kaip be galo žemina mokytoją, kai jis iš visur girdi, kokia našta jis yra bendrapiliečiams, nes turi 2 mėnesius atostogų ir vis tiek kabo (kad beveik nuolat dirba neapmokamus viršvalandžius, kartais jis negali atostogauti, o tėvai išmeta visas problemas su savo palaidūnų išsilavinimu) Vėliau reikia radikaliai pakelti mokytojų atlyginimus ir mokytojų atrankos reikalavimus. Kai visa tai bus padaryta, tik tada leisčiau sau užsiimti „planšetėmis mokykloms“.
PS: Aš nesu mokytojas ir niekada juo nebuvau, bet pažįstu kelis iš jų ir daugelis iš jų bando savo kūnu užkirsti kelią užtvankos lūžiui net asmeninių aukų kaina (nedaugelis iš jų atsidūrė ligoninėje su psichologinėmis problemomis). Visur už savo pasigėrėtinas pastangas sulaukia tik įžeidimų, pašaipų ir nedėkingumo.
Visiškas susitarimas! Aš nesu mokytojas, bet kiekvienas sveiko proto žmogus gali tai pamatyti.
Kad ir kaip besistengtume, ir toliau balsuosime už tas pačias parlamentines partijas, NIEKAS niekada nepasikeis, tos partijos jau parodė, kur yra jų prioritetai.
Didžiulis, didžiulis pliusas! Džiaugiuosi, kad šiais laikais yra žmogus, kuris vertina neįprastus mokytojo profesijos reikalavimus. Ką turi išgyventi standartinis vidurinės mokyklos kantorius – tai pragaras! Nesutinku su šiandienos vis labiau išlepintais šlamučiais, kurie neturi nieko geresnio už (haha, kokia ironija šioje svetainėje) po suolu visam laikui bakstelėti į savo iPhone. Sąmoningesni žmonės!
Deja, jūs maišote kriaušes ir obuolius. Planšetės mokykloms skirtos ne tam, kad mokytojas pasijustų geriau ar pakeltų jo lygį. Planšetinis kompiuteris turi didelį potencialą pagerinti mokymo kokybę. Deilas taupo laiką, pinigus knygoms ir moksleivio portfeliui.
Aš pats vėl pradėjau mokytis ir labai gailiuosi, kad iPade nėra vadovėlių, vietoj jų tempiu krūvą knygų ir sąsiuvinių.
Esu dėkingas, kad yra bent pora PDF knygų iš Fragmento. Priešingu atveju mes turime daug mokomosios medžiagos mokyklų sistemoje, kur mokytojai ją mums pateikia. Labai patogu atsisiųsti, išsaugoti ir dirbti su šiomis medžiagomis.
Nemanau, kad visi turi būti tokie genijai, kad psichologiją reikia mokytis ir išmokti per pamokas, tas pats galioja ir teisei, istorijai ir t.t.. o dėl to dar reikia knygų, kurias galima pakeisti planšete. Taip pat galite parašyti ant jų testus ir išsaugoti juos sistemoje, yra daug galimybių, bet jūs turite nuo ko pradėti!
(mažas pavyzdys, popierinis vadovėlis 170 kc, tas pats PDF 69 kc - gali nesunkiai išleisti vadovėlį už valstybės lėšas ir paskui nemokamai platinti kokioje nors mokyklos licencijoje, ir jau milijonai sutaupyti)
Vėlgi nesupranti parašyto teksto. O tu apskritai nesupranti.
Žiūrėk, aš turiu dešimtis O'Reilly knygų vien elektronine forma. Taip pat iš esmės skaitau tik grožinę literatūrą elektroniniu būdu. Svarbu tai, kad tai tik šiek tiek teigiamai, o kartais net labai neigiamai veikia mokymo kokybę.
Visas mano tekstas yra apie tai, kad esminis elementas yra *kokybiškas* mokytojas, kuris bus gerai apmokamas už savo sugebėjimus ir, svarbiausia, norės praktikuoti savo profesiją. Tam jam planšetės nereikia (aš net niekur to neteigiau ir visiškai nesuprantu, kaip tu iš mano teksto taip negerai supratai). Toks mokytojas vienas sutrumpins laiko, reikalingo medžiagai suprasti, kiekį eksponentiškai ir visada daug labiau nei bet koks vadovėlis planšetiniame kompiuteryje.
Švietime vis dar yra labai reikšminga kliūtis, tačiau ji yra mokinių/studentų pusėje – nesugebėjimas susikaupti. Planšetinis kompiuteris sustiprina šį nesugebėjimą, nes nukreipia dėmesį į neesminius.
Beje, žmonėms, kurie visko neprisimena (nesijaudinkite, mūsų yra daugiausia), buvo išrastos plačios tuščios paraštės vadovėliuose, nuplėšiamas bloknotas ir pieštukas su trintuku kitame gale. Unikali technologija, turinti ilgą tarnavimo laiką. Be to, ekraną labai lengva pamatyti tiesioginiuose saulės spinduliuose.
Dalykai, apie kuriuos rašote, yra gražūs, bet jie nėra kritiški ir, atsiprašau, yra šiukšlės.
Manau, kad žinau, apie ką tu kalbi. Bet kiekvienas turime skirtingą požiūrį į situaciją ir straipsnį. Nemanau, kad planšetė turėtų pakeisti kokybišką mokytoją ar išspręsti kokią nors mokyklos krizę. Ir net negalvokite, kad JAV, kur jie tai sugalvojo.
Suprantu, kad iliustruojanti nuotrauka gali paskatinti idėją pamatyti pirmą kartą studentą su iPad, bet ne tai. Turime ne tik pradines mokyklas, yra ir vidurinės bei vidurinės mokyklos.
Matematika neapgauna, planšetinis kompiuteris ten tikrai nepadeda, bet kodėl mokytojai išduoda blogas kseroksuotas kopijas, kuriose daro namų darbus?
Planšetę suprantu kaip puikų pagalbininką ir ypač perėjimą į XXI amžių, tiesiai iš pieštuko su trintuku. Ir tai nebūtinai turi būti tik planšetinis kompiuteris, tiesiog kompiuteris namuose – bet kur turinys?
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad el. mokymasis man yra neabejotinas „taip“ (kalba apie turinį, o ne apie pyragą).
Pone Slávekai, aš nežinau, ką turite omenyje, bet tikriausiai... Iš kur jūs sugalvojote sutaupytus milijonus? Sutaupote šimtą ant vadovėlio, na tai tikrai bomba, bet tas kvailas ipadas kainuoja apie 7000-12000, tai milijonų tikrai nesutaupysite, bet gausite milijardus. Pavyzdys: mūsų klasėje yra 30 žmonių, tada yra B ir C, 8 klasėse, tai yra 720 mokinių, TAI TAI TAI DAŽNIAU 5 MILIJONAI PLASTETĖSE, jei jie kainuoja TIK 7000 CZK, tada jūs turite nusipirkti jiems vadovėlius, viskas iš viso mokykliniai vadovėliai laikosi apie 6 metus, planšetės gal 2 metus, tada tiesiog suyra.
Geriau kitą kartą užsičiaupk finansų inteligentijai...
Taigi niekur nerašau, kad planšetės bus atiduotos, todėl nieko nerašau apie tai, kad tai iPad. Ir mes turime ne tik pradines mokyklas. Vidurinėje mokykloje vadovėliai neišduodami, o kai skaičiuoju, tai vidurkis 150/knyga x 10 dalykų x 4 metai yra 6000 kc. Sesity nejaučiu, bet vienas kainuoja 20kc. Ir rašau iš el. vadovėlius būtų galima rašyti pagal nemokamą licenciją ir atiduoti nemokamai.
Ir jei jūs taip ribotai žiūrite į tai, man jūsų gaila.
PS tie, kurie neturi argumentų, naudoja įžeidinėjimus
P.S2. mano dukra jau turi planšetę, o kai pasirodys mini 2, ji turės kitą.
Iš klausimo: Pagrindinė problema iš tikrųjų yra mokytojų kokybėje, ką galima pridurti, kai net cituojamas direktorius nemoka čekų kalbos ir pamiršta žodį „Pinigus gavome iš europinių fondų...
Tai, kad kartais skaitome, kad kažkurioje klasėje buvo įrengti Apple planšetiniai kompiuteriai, byloja apie sumanią įmonės rinkodarą, mokyklos darbuotojų norą atsikratyti prestižinės elektronikos nemokant už ją ir entuziastingai apie tai pranešančių žurnalistų nekompetenciją (pastaruoju metu). Respekt)..
Žinoma, iš esmės norima, kad kompiuteriai taptų pagrindine vaikų priemone mokyklose, tačiau kad tai būtų prasminga ir verta išlaidų bei pastangų, tai turi būti kompiuteriai, kuriuose taip pat galima kurti turinį, o ne planšetiniai kompiuteriai. Kad projektas būtų įgyvendinamas, tai turi būti pigi technika, išlaikant esminius funkcionalumo aspektus. Ir tai turi būti sistema, kuriai mokyklos (arba visa tam tikros šalies švietimo sistema) galės lengvai ir be kliūčių kurti paraiškas. Priešingai, tai neturi būti sistema, kuri priklausys nuo vieno monopolininko. Nesivaržydamas pasakysiu, kad „netbooks“ su „Linux“ atitinka šiuos reikalavimus, o „Apple“ technologija jiems prieštarauja. Kitaip nei ponas Novotný, manau, kad iPad kaip standartas visose mokyklose neįmanomas be jokių „bet“ (atkreipiu dėmesį, kad aš asmeniškai esu patenkintas Apple produktų vartotojas).
Straipsnio išvada – maloni nerimta kampanija. Bandymų rezultatai keliose pažangiosiose mokyklose labai mažai pasako apie plano įgyvendinimą visoje mokyklų sistemoje – ir tik remiantis šia prielaida jis tikrai turi prasmę. Ar tai jau pasiekta minėtose JAV, Danijoje ar Urugvajuje?