Vratislavas Holubas Kai praėjusiais metais „Apple“ pristatė pirmąjį „Mac“ su „Apple Silicon“ lustu, būtent M1, tai nustebino daugelį stebėtojų. Naujieji „Apple“ kompiuteriai atnešė žymiai didesnį našumą ir mažesnes energijos sąnaudas, nes buvo paprastas perėjimas prie savo sprendimo – „mobiliojo“ lusto, sukurto ant ARM architektūros, naudojimo. Šis pokytis atnešė dar vieną įdomų dalyką. Šia kryptimi turime omenyje perėjimą nuo vadinamosios operacinės atminties prie vieningos atminties. Tačiau kaip tai iš tikrųjų veikia, kuo skiriasi nuo ankstesnių procedūrų ir kodėl šiek tiek pakeičia žaidimo taisykles?
Tai gali būti jus domina
Pavelas Jeličius Kas yra RAM ir kuo skiriasi Apple Silicon?
Kiti kompiuteriai vis dar remiasi tradicine operacine atmintimi RAM arba Random Access Memory forma. Tai vienas iš svarbiausių kompiuterio komponentų, kuris veikia kaip laikina duomenų saugykla, kurią reikia pasiekti kuo greičiau. Daugeliu atvejų tai gali būti, pavyzdžiui, šiuo metu atidaryti failai arba sistemos failai. Tradicine forma „RAM“ yra pailgos plokštės forma, kurią tereikia spustelėti į atitinkamą pagrindinės plokštės lizdą.
Tačiau „Apple“ nusprendė pasirinkti visiškai kitokį požiūrį. Kadangi M1, M1 Pro ir M1 Max lustai yra vadinamieji SoC arba System on a Chip, tai reiškia, kad juose jau yra visi reikalingi komponentai duotame luste. Būtent todėl šiuo atveju „Apple Silicon“ nenaudoja tradicinės RAM, nes ji jau yra tiesiogiai įtraukta į save, o tai suteikia daug privalumų. Tačiau reikia paminėti, kad šia kryptimi Cupertino milžinas atneša nedidelę revoliuciją kitokio požiūrio pavidalu, kuris iki šiol labiau būdingas mobiliesiems telefonams. Tačiau pagrindinis pranašumas yra didesnis našumas.
Vieningos atminties vaidmuo
Vieningos atminties tikslas gana aiškus – kuo labiau sumažinti nereikalingų žingsnių skaičių, kurie gali sulėtinti patį veikimą ir taip sumažinti greitį. Šią problemą galima lengvai paaiškinti naudojant žaidimų pavyzdį. Jei žaidžiate žaidimą savo „Mac“, procesorius (CPU) pirmiausia gauna visas reikalingas instrukcijas, o tada kai kurias iš jų perduoda grafikos plokštei. Tada jis apdoroja šiuos specifinius reikalavimus naudodamas savo išteklius, o trečioji dėlionės dalis yra RAM. Todėl šie komponentai turi nuolat bendrauti vienas su kitu ir turėti apžvalgą, ką vienas kitas daro. Tačiau toks instrukcijų davimas suprantamai „nukandžioja“ ir dalį paties spektaklio.
Nuotraukų galerija
Bet ką daryti, jei procesorių, vaizdo plokštę ir atmintį sujungsime į vieną? Būtent tokio požiūrio Apple laikėsi savo Apple Silicon lustų atveju, vainikuodamas ją vieninga atmintimi. Ji yra uniforma dėl paprastos priežasties – jis dalijasi savo talpa tarp komponentų, todėl kiti gali jį pasiekti praktiškai vienu piršto spragtelėjimu. Būtent taip našumas buvo visiškai perkeltas į priekį, nebūtinai didinant operacinės atminties kaip tokios.
Kaip ir bet kuri kita grafinė plokštė... našumas puikus, bet iš principo tai jokia naujiena.
Atsiprašau. Kaip ir bet kuri kita INTEGRUOTA vaizdo plokštė.
Visas straipsnis yra apie RAM atmintį.
Nors tai yra integruota vaizdo plokštė, abu komponentai (CPU ir GPU) vis tiek apdoroja instrukcijas ant savo smėlio gabalo. Vėliau jie tiesiog perduoda duomenis vienas kitam. Taigi tai neveikia taip pat, kaip naudojant vieningą atmintį.
@Majo – gal pabandyk dar kartą perskaityti :)
Užuot lyginę jį su iGPU, geriau lyginti su Playstation 5. Iš tikrųjų tai ta pati technologija. Arba panašiai, todėl niekas mano žodžio nelaiko :)
Akivaizdu, kad „Apple“ pasiekė tai, ką kiti gamintojai dabar stebi iš tolo ir svarsto, ar jie turėtų pradėti daryti tą patį.