Filipas Brož Tai tarsi susitikimas po kelerių metų. Jau iš tolo jaučiu šaltą metalo gabalą rankoje. Nors nugarėlė nelabai blizga, vietoj jos matosi patina ir įbrėžimai. Nekantrauju įkišti nykštį ir pasukti spustelėjimo ratuką. Aš čia šėlstau apie dabar „mirusio“ „iPod Classic“ pertvarkymą. Rugsėjo devintąją sukaks lygiai dveji metai, kai „Apple“ išleido šį legendinį grotuvą pašalintas iš pasiūlymo. Man pasisekė, kad turiu vieną klasika Aš vis dar turiu jį namuose.
Pirmasis „iPod Classic“ į pasaulį atėjo 23 m. spalio 2001 d., jį lydėjo Steve'o Jobso šūkis „tūkstantis dainų kišenėje“. „iPod“ turi 5 GB kietąjį diską ir juodai baltą LCD ekraną. Jungtinėse Valstijose jis buvo parduotas už 399 USD, o tai nebuvo visiškai pigu. Mygtukas „Click Wheel“ pasirodė jau pirmame modelyje, kuris per daugelį metų buvo nepaprastai tobulinamas. Tačiau kontrolės principas išliko. Nuo tada dienos šviesą išvydo šešios skirtingos šio įrenginio kartos (žr Nuotraukose: nuo pirmojo iPod iki iPod classic).
Legendinis Click Wheel
Nedidelis nukrypimas įvyko su trečiąja karta, kur vietoj Click Wheel, Apple naudojo patobulintą Touch Wheel versiją – visiškai nemechaninį sprendimą, kurio mygtukai buvo atskirti ir patalpinti po pagrindiniu ekranu. Tačiau kitoje kartoje „Apple“ grįžo prie seno gero „Click Wheel“, kuris liko įrenginyje iki pat gamybos pabaigos.
Kai neseniai išėjau į gatves su savo „iPod Classic“, jaučiausi šiek tiek ne vietoje. Šiandien daugelis žmonių lygina „iPod“ su vinilinėmis plokštelėmis, kurios šiandien vėl yra madingos, tačiau prieš dešimt ar dvidešimt metų, kai kompaktiniai diskai buvo hitas, tai buvo pasenusi technologija. Gatvėse vis dar sutinkate šimtus žmonių su ikoniškomis baltomis ausinėmis, tačiau jos ateina ne iš mažų „muzikinių“ dėžučių, o daugiausia iš „iPhone“. Susitikti su „iPod“ šiais laikais toli gražu nėra įprasta.
Tačiau naudojant „iPod Classic“ yra daug privalumų. Pagrindinis – klausau tik muzikos, o kita veikla neužsiimu. Jei pasiimsite savo iPhone, įjungsite Apple Music ar Spotify, tvirtai tikiu, kad klausote ne tik muzikos. Įjungus pirmąją dainą, mintys iš karto nukeliauja į naujienas, „Twitter“, „Facebook“ ir baigiate tiesiog naršyti internete. Jei nepraktikuosite atidumas, muzika tampa įprastu fonu. Bet kai klausiausi dainų iš iPod Classic, nieko daugiau nedariau.
Daugelis ekspertų taip pat kalba apie šias problemas, pavyzdžiui, psichologas Barry Schwartzas, kuris taip pat kalbėjo TED konferencijoje. „Šis reiškinys vadinamas pasirinkimo paradoksu. Per daug pasirinkimų gali mus greitai nualinti ir sukelti stresą, nerimą ir net depresiją. Būdinga tokia situacija yra muzikos srautinio perdavimo paslaugos, kai nežinome, ką pasirinkti“, – sako Schwartzas. Dėl šios priežasties kuratoriai dirba kiekvienoje įmonėje, tai yra žmonių, kurie kuria vartotojams pritaikytus muzikos grojaraščius.
Muzikos temą taip pat nagrinėja Pavelo Turko komentaras einamajame savaitraščio numeryje pagarba. „Neįtikėtinas 21 savaičių karaliavimas JK topų viršūnėse praėjusį penktadienį baigėsi Kanados reperio Drake'o daina One Dance. Nes šis hitas yra tipiškiausias XXI amžiaus hitas dėl savo nepastebėjimo ir sėkmės netikrumo“, – rašo Turekas. Anot jo, diagramų sudarymo metodika visiškai pasikeitė. Nuo 2014 metų skaičiuojami ne tik fizinių ir skaitmeninių singlų pardavimai, bet ir paleidimų skaičius srautinio perdavimo paslaugose, tokiose kaip „Spotify“ ar „Apple Music“. Ir čia Drake'as patikimai nugali visą konkurenciją, net jei „nekandidatuos“ su tipine hitu.
Ankstesniais metais vadybininkai, prodiuseriai ir galingi muzikos pramonės bosai nuspręsdavo daug daugiau apie hitų paradą. Tačiau internetas ir muzikos transliavimo kompanijos viską pakeitė. „Prieš dvidešimt metų niekas negalėjo sužinoti, kiek kartų gerbėjas namuose klausėsi plokštelės. Srautinės statistikos dėka mes tiksliai tai žinome ir tai leidžia suprasti, kad pramonės ekspertų ir profesionalų nuomonės gali visiškai skirtis nuo to, ko iš tikrųjų nori visuomenė“, – priduria Turek. Drake'o daina įrodo, kad šiandien pati sėkmingiausia daina gali būti ir tyli daina, dažnai tinkama klausytis fone.
Kurkite save
Tačiau iPod eroje mes visi buvome patys kuratoriai. Muziką rinkomės pagal savo nuožiūrą ir jausmą. Pažodžiui kiekviena daina, kuri buvo saugoma mūsų iPod standžiajame diske, buvo atrinkta. Taigi bet koks pasirinkimo paradoksas visiškai išnyko. Tuo pačiu maksimali „iPod Classic“ talpa yra 160 GB, o tai, mano nuomone, yra visiškai optimali saugykla, kurioje galiu susipažinti, susirasti ieškomas dainas ir viską per trumpą laiką išklausyti. .
Kiekvienas „iPod Classic“ turi ir vadinamąją „Mixy Genius“ funkciją, kurioje galima rasti jau paruoštus grojaraščius pagal žanrus ar atlikėjus. Nors dainų sąrašai kuriami kompiuterinio algoritmo pagrindu, muziką turėjo pateikti patys vartotojai. Taip pat visada svajojau, kad jei gatvėje sutiksiu kitą žmogų su iPod rankoje, galėsime keistis muzika, bet iPod taip toli nepasiekė. Tačiau dažnai žmonės vieni kitiems dovanodavo „iPod“, kurie jau buvo užpildyti dainų rinkiniais. 2009 metais JAV prezidentas Barackas Obama netgi pristatė Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą II. iPod pilnas dainų.
Taip pat prisimenu, kai pirmą kartą įkūriau „Spotify“, pirmas dalykas, kurio ieškojau grojaraščiuose, buvo „Steve'o Jobso iPod“. Vis dar turiu jį savo „iPhone“ ir visada mėgstu būti jo įkvėptas.
Muzika kaip fonas
Anglijos roko grupės „Pulp“ dainininkas ir gitaristas Jarvisas Cockeris, interviu laikraščiui "The Guardian" jis sakė, kad žmonės nori nuolat ko nors klausytis, tačiau muzika nebėra jų dėmesio centre. „Tai kažkas panašaus į kvapnią žvakę, muzika veikia kaip akompanimentas, sukelia gerą savijautą ir malonią atmosferą. Žmonės klausosi, bet jų smegenys sprendžia visiškai kitokius rūpesčius“, – tęsia Cockeris. Anot jo, šiame didžiuliame potvynyje naujiems menininkams sunku įsitvirtinti. „Sunku sulaukti dėmesio“, – priduria dainininkė.
Vis dar naudodamas senąjį „iPod Classic“ jaučiuosi lyg einu prieš veržlaus ir daug pastangų reikalaujančio gyvenimo srovę. Kiekvieną kartą, kai jį įjungiu, aš bent šiek tiek nepatenku į konkurencinę srautinio perdavimo paslaugų kovą ir esu savo kuratorius bei didžėjus. Žvelgdamas į internetinius turgus ir aukcionus taip pat pastebiu, kad iPod Classic kaina ir toliau kyla. Manau, kad vieną dieną jis gali turėti panašią vertę kaip pirmieji iPhone modeliai. Galbūt vieną dieną pamatysiu, kad jis visiškai sugrįš, kaip senosios vinilinės plokštelės vėl išpopuliarėjo...
nužudyk hipsterį
Aš taip pat vis dar turiu 160 GB iPod, visų pirma dar užtenka atsarginę iTunes bibliotekos kopiją, o tada vis tiek naudojuosi ir naudosiu. Tai panašu į knygų skaitytuvus, nėra nieko, kas blaškytų jūsų dėmesį ir skaitysite daugiau :)
Na, o jei autorius nori tiesiog netrukdomas klausytis, o „iPhone“ verčia naršyti ir rašyti, įdomu, ar jis palieka telefoną namuose, ar turi „iPod“ netrukdomam klausymuisi, o „iPhone“ kitoje kišenėje – ir tada bet kokia priežastis iPod yra palaidotas. ;)
Kaip ir aš, net nesistebiu, kad autorė čia giria :-). Šiandieniniai gėdingi „iPod Shuffle“ (2 GB) ir „nano“ (16 GB) yra visiškai netinkami naudoti! Aš net netelpu muzikos, kurią nusipirkau iTunes! Ir aš nekalbu apie daugybę kitų muzikos, kurią pirkau kitur, turiu CD, DVD ir pan. Vienintelis iPod Touch, bet jis per didelis bėgimui, nors tikriausiai mažesnis ir jau turi panašią talpą kaip Classic. O mane vis dar erzina Apple, kuri 128GB variantą parduoda tik savo parduotuvėje, tad tikėtis kažkokios nuolaidų konkurencijos tikrai negalima. Fu!
Labai džiaugiuosi, kad esu iš „senosios mokyklos“ ir skiriu muzikai tokio dėmesio, kokio ji nusipelno. Dabar visą laiką pergyvenu visą Muse diskografiją, tad turiu daug ką „pastudijuoti“.
Faktas, kad tai sutrumpina kelionę, kai kur nors išvykstu, bet visą laiką kreipiu dėmesį į muziką. :-) Taip pat dėl to, jei grįžtu prie iPhone, man verta tik 128GB versija (taip pat ir dėl daugybės nuotraukų, kurias noriu padaryti).
Turėjau seną 80 GB „iPod“, ne didesnį už tą, kuris man patiko. Tada kažkoks protingas vaikinas nusprendė pavogti mano automobilį ir dabar jis manęs pasiilgo. Verksmas.