Uždaryti skelbimą

Kai Steve'as Jobsas savo biografijoje paminėjo, kad pagaliau išsiaiškino, kaip sukurti tobulą televizorių, prasidėjo intensyvus gandų maratonas apie tai, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti toks Apple televizorius, pravarde „iTV“, kad būtų tikrai revoliucingas. Bet galbūt atsakymas yra paprastesnis nei atrodo.

Kartojimas yra revoliucijos motina

Pirmiausia apibendrinkime, kas būtų prasminga tokiai televizijai ir ką mes jau žinome. Daiktų, kurių neturėtų trūkti Apple TV, sąrašas:

• iOS kaip operacinė sistema

• Siri kaip vienas iš valdymo elementų

• Revoliucinis nuotolinio valdymo pultas

• Paprasta vartotojo sąsaja

• Jutiklinis valdymas

• App Store su trečiųjų šalių programomis

• Ryšys su esamomis paslaugomis (iCloud, iTunes Store...)

• Visa kita iš Apple TV

Dabar pabandykime pagalvoti, kaip „Apple“ elgiasi su naujais produktais. Apsvarstykite, pavyzdžiui, pirmąjį „iPhone“ ir jo operacinę sistemą. Kai telefonas buvo sukurtas, jo programinės įrangos branduolys turėjo būti Linux, tikriausiai su tam tikra tinkinta grafika. Tačiau ši idėja buvo nušluota nuo stalo ir vietoj jos buvo panaudotas „Mac OS X“ branduolys. Juk „Apple“ jau turėjo puikią sistemą, todėl būtų neprotinga jos nenaudoti telefonui, kuris turėjo sukelti revoliucija mobiliųjų technologijų srityje.

Kai Steve'as Jobsas 2010 m. pristatė „iPad“, jame buvo ta pati sistema, kaip ir ankstesniame sėkmingame gaminyje. „Apple“ galėjo sukurti pašalintą OS X versiją ir įdėti ją į planšetinį kompiuterį. Tačiau vietoj to jis pasirinko „iOS“ kelią – paprastą ir intuityvią operacinę sistemą, kurią Scotto Forstallo komanda naudojo siekdama padėti įmonei pakilti į viršų.

Tai buvo 2011 metų vasara, kai buvo pristatyta nauja operacinė sistema OS X Lion, kuri skelbė šūkį „Atgal į Mac“, arba į Mac’ą atsinešime tai, kas padėjo iPhone ir iPad sėkmei. Tokiu būdu daugelis iOS elementų iš sistemos, kuri iš pradžių buvo sukurta mobiliajam telefonui, pateko į griežtai darbalaukio sistemą. Mountain Lion linksmai tęsia nusistovėjusią tendenciją ir pamažu galime būti tikri, kad anksčiau ar vėliau abiejų sistemų suvienijimas įvyks.

Bet dabar ne tai esmė. Kai galvojame apie šias praktikas, rezultatas yra tik vienas – Apple sėkmingai perdirba savo idėjas ir panaudoja jas naujuose produktuose. Tad nesunku, kad tą pačią procedūrą atliks ir legendinis iTV. Dar kartą pažvelkime į aukščiau esantį sąrašą. Dar kartą peržvelkime pirmuosius šešis taškus. Be televizijos, jie turi vieną bendrą bendravardį. Kur galime rasti „iOS“, „Siri“, paprastą vartotojo sąsają, jutiklinį valdymą, „App Store“, debesies paslaugas ir tai, kas telpa kaip valdiklis?

Kai perskaičiau kai kurias prognozes, kurias sugalvojo įvairios interneto svetainės ir žurnalai, pastebėjau, kaip dauguma jų susikoncentruoja tik į tai, ką matysime ekrane. Buvo kalbama apie kažkokią iOS su grafine sąsaja, kuri tiksliai tiktų prie televizoriaus. Bet palaukite, ar „Apple TV“ jau nėra kažko panašaus? Jame randame modifikuotą iOS versiją, skirtą naudoti kaip televizoriaus priedą. Taigi televizija bus tokia. Kiekvienas, kuris bandė valdyti Apple TV su pridedamu valdikliu, man pasakys, kad taip nėra.

Naujovės po ranka

Revoliucija bus ne tame, ką matome ekrane, o įrenginyje, kuris pasirūpins sąveika su juo. Pamirškite Apple Remote. Pagalvokite apie revoliucinį nuotolinio valdymo pultą kaip niekas kitas. Pagalvokite apie valdiklį, kuris apjungia visas „Apple“ žinias, kuriomis remiasi jos sėkmė. Galvojate apie... iPhone?

Padėkite visus televizorių, DVD grotuvų ir priedėlių valdiklius vienas šalia kito, kaip tai padarė Steve'as Jobsas su to meto išmaniaisiais telefonais 2007 m., kai pristatė revoliucinį „iPhone“. Kur yra problema? Jis ne tik paslėptas apatinėje valdiklių pusėje, bet ir visame jų paviršiuje. Mygtukai, kurie yra, nesvarbu, ar jums jų reikia, ar ne. Jie yra pritvirtinti plastikiniame korpuse ir yra nekeičiami, nesvarbu, ką jums reikia daryti su įrenginiu. Tai neveikia, nes negalima pakeisti mygtukų ir valdiklių. Taigi, kaip mes tai išspręsime? Mes tiesiog atsikratysime visų tų smulkmenų ir sukursime milžinišką ekraną. Ar tai jums kažko neprimena?

Taip, būtent taip Steve'as Jobsas pristatė „iPhone“. Ir, kaip paaiškėjo, jis buvo teisus. Didelis jutiklinis ekranas tapo hitu. Jei pažvelgsite į dabartinę išmaniųjų telefonų rinką, vargu ar susidursite su mygtukais. Tačiau problema su televizoriaus valdikliais iš tikrųjų yra dar didesnė. Vidutinis valdiklis turi apie 30–50 skirtingų mygtukų, kurie turi kažkur tilpti. Todėl valdikliai ilgi ir neergonomiški, nes visų mygtukų iš vienos padėties pasiekti neįmanoma. Be to, dažnai naudosime tik nedidelę jų dalį.

Paimkime, pavyzdžiui, įprastą situaciją, dabartinio kanalo serialai baigėsi ir norime pamatyti, ką jie rodo kitur. Tačiau iš televizoriaus priedėlio išgauti visų veikiančių programų apžvalgą nėra pats greičiausias, o kilometro ilgio sąrašą slinkti rodyklėmis, jei turi kabelinę kortelę, ne, ačiū. O kas, jei galėtumėte pasirinkti programą taip pat patogiai, kaip ir dainą savo „iPhone“? Perbraukdami pirštu galite peržvelgti stočių sąrašą, kiekvienoje matysite šiuo metu transliuojamą programą, juk tai patogu vartotojui, ar ne?

Taigi, kaip atrodo tas revoliucinis valdiklis? Manau, kad tai kaip iPod touch. Plonas metalinis korpusas su milžinišku ekranu. Bet ar šiandien 3,5 colio galima laikyti milžinišku dydžiu? Dar prieš „iPhone 4S“ pristatymą sklandė gandai, kad būsimos kartos telefonas turės didesnį, maždaug 3,8–4,0“ ekraną. Tikiu, kad galų gale ateis toks iPhone, o kartu su juo ir „iTV“ valdiklis, kurio įstrižainė bus tokia pati.

Dabar turime ergonomišką valdiklį su jutikliniu skydeliu, kuris gali prisitaikyti pagal poreikį, nes turi tik būtiniausius techninės įrangos mygtukus. Valdiklis, kuriam nereikia baterijų, nes įkraunamas iš elektros tinklo kaip ir kiti iOS gaminiai. Taigi, kaip veiks televizoriaus ir nuotolinio valdymo pulto sąveika?

Viskas yra programinėje įrangoje

Tą revoliuciją matau tame, kad kritinė vartotojo aplinkos dalis bus ne televizoriaus ekrane, o pačiame valdiklyje. „Apple“ pardavė dešimtis milijonų „iOS“ įrenginių. Šiandien didžioji dauguma žmonių, bent kiek išmanančių technologijas, gali valdyti „iPhone“ ar „iPad“. Taigi yra daugybė žmonių, kurie išmoko valdyti operacinę sistemą. Būtų kvaila, jei „Apple“ neatneštų to paties valdymo į svetainę. Bet per televiziją kažkaip neveikia. Juk ne ekraną pasieksite, o valdiklį. Žinoma, būtų galima valdiklį paversti savotišku jutikliniu kilimėliu, tačiau valdiklių interpretacija nebūtų 100%. Todėl yra tik viena galimybė – vartotojo sąsaja tiesiai valdiklio ekrane.

Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite „iPod touch“, kuris susisiekia su televizoriumi per „AirPlay“. Kiekviena funkcijų grupė bus pateikta programoje, kaip ir iPhone. Turėsime tiesioginės transliacijos, muzikos (iTunes Match, Home Sharing, Radio), vaizdo įrašų, iTunes Store, internetinių vaizdo įrašų programėlę ir, žinoma, bus trečiųjų šalių programų.

Įsivaizduokime, pavyzdžiui, TV programą. Tai gali būti panaši į transliacijos apžvalgos programas. Kanalų sąrašas su dabartine programa, įrašytų programų peržiūra, transliacijų kalendorius... Tereikia sąraše pasirinkti stotį, televizorius perjungs kanalą ir ant valdiklio atsiras naujas parinkčių sąrašas: Apžvalga esamų ir būsimų laidų tam tikru kanalu, galimybė įrašyti programą, rodyti informaciją apie dabartinę programą, kurią taip pat galite rodyti per TV, tiesioginė pauzė, kai galite trumpam pristabdyti transliaciją ir vėl pradėti, tiesiog kaip radijas iPod nano, pakeiskite garso ar subtitrų kalbą...

Panašiai būtų paveiktos ir kitos programos. Tuo pačiu metu televizorius neatspindėtų valdiklio. Jums nereikia matyti visų valdiklių ekrane, jūs tiesiog norite, kad ten būtų rodomas pasirodymas. Taigi vaizdas valdiklyje ir ekrane bus netiesiogiai priklausomi vienas nuo kito. Televizoriuje matysite tik tai, ką tikrai norite matyti, visa kita bus rodoma valdiklio ekrane.

Panašiai bus paveiktos ir trečiųjų šalių programos. Paimkime, pavyzdžiui, žaidimą. Paleidę televizorių pamatysite ekraną su animacija ar kita informacija. Tačiau naršysite valdiklio meniu – nustatysite sudėtingumą, įkelsite išsaugotą žaidimą ir žaiskite. Įkėlus valdiklio vartotojo sąsaja pasikeis – ji virs virtualia žaidimų pulteliu ir naudos visus privalumus, kuriuos siūlo šis modifikuotas iPod touch – giroskopą ir multitouch. Pavargote nuo žaidimo? Norėdami grįžti į pagrindinį ekraną, paspauskite pradžios mygtuką.

„iPod touch“ nuotolinio valdymo pultas yra prasmingas keliais aspektais – pavyzdžiui, įvedant bet kokį tekstą. Televizorius tikrai turės ir naršyklę (Safari), kurioje reikės įvesti bent paieškos žodžius. Lygiai taip pat negalite neįterpti teksto į „YouTube“ programą. Ar kada nors bandėte įvesti raides su krypties klaviatūra? Patikėk manimi, tai pragaras. Priešingai, virtuali klaviatūra yra idealus sprendimas.

Ir tada, žinoma, yra Siri. Juk nėra nieko lengviau, kaip pasakyti šiai skaitmeninei pagalbai „Paleisk man kitą daktaro Hauso epizodą“. „Siri“ automatiškai sužinos, kada ir kuriuo kanalu transliuojamas serialas, ir nustatys įrašymą. „Apple“ tikrai nepasikliaus televizoriuje integruotu mikrofonu. Vietoj to, jis bus valdiklio dalis, kaip ir „iPhone 4S“, laikydami nuspaudę pagrindinio puslapio mygtuką ir tiesiog ištarę komandą.

O kaip kiti įrenginiai? Jei valdiklis ir televizorius veiktų iOS, „iTV“ būtų galima valdyti iPhone ar iPad. Su Apple TV valdymas buvo išspręstas atskira programa App Store, kuri pilnai pakeitė nuotolinio valdymo pultelio funkcionalumą. Tačiau „Apple“ galėtų žengti toliau ir įdiegti nuotolinio valdymo sąsają tiesiai į „iOS“ branduolį, nes pačios programėlės gali nepakakti. Tada galite pereiti į dalinio valdymo aplinką, pavyzdžiui, iš kelių užduočių juostos. Ir kaip „iDevice“ bendrautų su televizoriumi? Tikriausiai toks pat, kaip pridedamas valdiklis, per Wi-Fi arba ekonomišką Bluetooth 4.0. IRC juk yra reliktas.

Valdiklio aparatinės įrangos vaizdas

„iPod touch“ formos valdiklis be jutiklinio ekrano ir puikios vartotojo patirties gali suteikti ir kitų privalumų. Pirmasis yra akumuliatoriaus nebuvimas. Jame, kaip ir kituose iOS gaminiuose, būtų įmontuota baterija. Nors jo ilgaamžiškumas būtų mažesnis nei klasikiniam valdikliui, tačiau su baterijų keitimu nereikėtų rūpintis, užtektų tik valdiklį prijungti prie tinklo kabeliu. Lygiai taip pat „Apple“ galėtų pristatyti kokį nors elegantišką doką, kuriame būtų laikomas ir taip įkraunamas nuotolinio valdymo pultas.

Ką dar galime rasti ant iPod touch paviršiaus? Garsumo svirtis, galinti valdyti televizoriaus garsumą, kodėl gi ne. Tačiau 3,5 mm lizdas yra įdomesnis. Įsivaizduokite situaciją, kai vis tiek norite naktį žiūrėti filmą, bet nenorite trukdyti savo kambario draugo ar miegamojo partnerio. Ką ketini daryti? Prijungiate ausines prie garso išvesties, po prijungimo televizorius pradeda transliuoti garsą belaidžiu būdu.

Integruota priekinė kamera turbūt nelabai praverstų, vaizdo skambučiams per „FaceTime“ labiau praverstų į televizorių įmontuota internetinė kamera.

Ar „Apple“ reikia savo televizoriaus?

Aš užduodu sau šį klausimą. Beveik viską, kas paminėta aukščiau, galėtų suteikti naujos kartos Apple TV. Aišku, toks televizorius galėtų atnešti daug papildomų funkcijų – įmontuotą Blu-ray grotuvą (jei iš viso), 2.1 garsiakalbius, panašius į Thunderbolt ekraną, vieningą kitų prijungtų įrenginių valdymą (trečiųjų šalių gamintojai galėtų turėti savo įrenginių programėlės), tinkinta Kinect forma ir kt. Be to, sklando gandas, kad LG sukūrė naujos kartos ekraną su nuostabiomis funkcijomis, tačiau negali juo naudotis, nes Apple už jį sumokėjo išskirtinumą. Be to, „Apple“ turėtų daug kartų didesnę maržą televizoriui nei dabartiniai XNUMX USD kainuojantys televizoriaus priedai.

Tačiau televizijos rinka šiuo metu nėra kintančioje būsenoje. Daugeliui stambių žaidėjų tai gana nuostolinga, be to, televizoriaus nekeičiama kas dvejus ar trejus metus, skirtingai nei telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose ar nešiojamuose kompiuteriuose (tačiau su nešiojamaisiais kompiuteriais tai labai individualus reikalas). Galų gale, ar Apple nebūtų lengviau palikti televizorių rinką Samsung, LG, Sharp ir kitiems ir toliau gaminti tik Apple TV? Tikiu, kad jie labai gerai apgalvojo šį klausimą Cupertino mieste ir, jei tikrai įsitrauks į televizijos verslą, žinos kodėl.

Tačiau ieškoti atsakymo nėra šio straipsnio tikslas. Esu tikras, kad spėliojama „iTV“ ir mums jau pažįstama „iOS“ sinergija susikerta. Analogija, kurią aš darau, yra iš dalies pagrįsta patirtimi, iš dalies istorija ir iš dalies loginiu samprotavimu. Nedrįstu teigti, kad tikrai įskaudinau revoliucinės televizijos paslaptį, bet manau, kad panaši koncepcija tikrai galėtų veikti Apple.

O kaip visa tai suprantama jums, skaitytojai? Kaip manote, ar tokia koncepcija galėtų pasiteisinti, ar tai visiška nesąmonė ir sergančio redaktoriaus proto produktas?

.